Anksčiau valgydavau tada, kai „prisimindavau“ arba kai jau būdavau labai alkanas. Pusryčiai kartais būdavo 11 valandą, pietūs — 15, o vakare — vėl kažkas greito. Energija svyravo, o vakarais dažnai jausdavausi ir pavargęs, ir vis dar alkanas.
Kai pradėjau laikytis paprasto ritmo — trys valgymai panašiu laiku — pokytis atėjo greičiau, nei tikėjausi.
Kodėl ritmas svarbesnis už tobulą maistą
Kūnas mėgsta nuspėjamumą. Kai jis žino, kad greitai gaus maisto, nereikia nuolat siųsti signalų „valgyk dabar“. Dėl to mažiau impulsyvaus užkandžiavimo ir stabilesnė energija tarp valgymų.
Aš nekalbu apie griežtus langus ar badavimą. Tiesiog apie tai, kad pusryčiai, pietūs ir vakarienė vyksta maždaug tuo pačiu metu kiekvieną dieną.
Kaip pradėti, jei dienos chaotiškos
Pradėjau nuo vieno valgymo — pietų. Nustatiau, kad jie bus maždaug tuo pačiu metu. Po savaitės pridėjau pusryčius. Tada vakarienę. Taip buvo lengviau nei bandyti viską iš karto.
Jei dirbu iš namų — laikrodis primena. Jei esu mieste — tiesiog planuoju, kad valgymas įvyks, o ne „kai bus laiko“.
Ką daryti, jei praleidžiu
Nieko specialaus. Kitą kartą grįžtu prie ritmo. Jokių „kompensacijų“ ar griežtesnių taisyklių. Tai padeda išvengti jausmo, kad „viskas sugriuvo“.
Ką pastebėjau
Po dviejų–trijų savaičių energija tapo lygesnė. Mažiau „kritimų“ po pietų. Lengviau susikaupti. Ir — tai buvo malonu — vakare mažiau norėjosi kažko saldaus ar sūraus „tiesiog taip“.
Reguliarumas nėra griežtumas. Tai rūpestis, kuris kartojasi.
Jei norite pabandyti — pasirinkite vieną valgymą ir laikykite jį stabilų savaitę. Tada įvertinkite. Dažnai to užtenka, kad norėtųsi pridėti ir kitus.